Kas buvo azoikos eros? Pagrindinės charakteristikos
Azoikas buvo seniausias ir ilgiausias ilgalaikis Žemės planetos vystymosi etapas. Žodis azoica yra graikų kilmės ir reiškia „be gyvenimo“ arba „trūksta gyvenimo“.
Toks vardas buvo suteiktas etape, kuris praėjo nuo Žemės formavimo iki geologinės eros pradžios, kai buvo suformuoti pirmieji uolai ir pateikti pirmieji gyvenimo požymiai.
Daug buvo spėliojama apie Žemės kilmę; Moksliškai įrodyta, kad ji atsirado maždaug prieš 4600 milijonų metų.
Apskaičiuota, kad azoikos era truko apie 3000–3300 milijonų metų.
Istorija
Žemės formavimas prasidėjo, kai virimo metu atsirado didžiulė kaitinamoji masė.
Šios masės temperatūra buvo labai didelė, todėl bet kokios gyvybės apraiškos atsiradimas buvo neįmanomas.
Dėl atmosferos nebuvimo, kaip žinoma šiandien, saulės spinduliai tiesiogiai paveikė kaitrinę masę, didindami jo temperatūrą ir neleidžiant paviršiui atšaldyti.
Vulkaninės lavos veikla buvo nuolatinė ir labai aktyvi; iš to kilo dideli nuodingų dujų debesys.
Nėra vandens. Laikui bėgant ši situacija pasikeitė dėl vandens garų, kurie atsirado po vulkaninių lavos išsiveržimų.
Šis vandens garas aušinamas ir nusodintas ant paviršiaus skystoje būsenoje. Taigi prasideda pirmųjų jūrų ir vandenynų formavimasis. Vandens garų kondensacija sukelia lietų.
Azoikos eros pabaigos pradžia
Vandenyje ir vandenyje esantis vandenilio ir deguonies bei įvairių dujų, atsirandančių iš ugnikalnių lavos, buvimas transformavo primityvią Žemės atmosferą.
Nauja atmosfera buvo labiau panaši į dabartinę, bet vis dar nuodingą ir be gyvenimo galimybių.
Deguonis, vandenilis ir anglies dioksidas pradėjo nuolatinį ir ilgą aušinimo procesą, kuris truko apie 1000 milijonų metų.
Iš šio proceso prasideda kieto paviršiaus su akmenimis, vandens telkiniais ir šiltos temperatūros, kurią sukelia saulės spinduliuotė, žemės paviršiaus savybės.
Per šią erą susidaro giliausias Žemės plutos sluoksnis. Čia yra kalnų uolienų, neturinčių fosilijų, pvz., Marmuro, granito, kvarcito ir kitų metamorfinių uolų.
Azoikos laikais didžiausi Žemės reljefo pokyčiai atsiranda dėl vidinių priežasčių, tokių kaip ugnikalnių išsiveržimai ir sausumos sluoksnių raukšlės, ir išorinės priežastys, pvz., Žemės paviršiaus nusodinimas ir erozija.
Pasirodo didžiosios kalnų ir vandenynų formacijos. Vandens, taigi ir deguonies, atsiradimas sukelia pirmąsias gyvenimo apraiškas, kurios baigiasi azoikos erai.
