10 Medicinos diagnostikos būdai ir evoliucija
Diagnostikos rūšys gali būti klinikinės, laboratorinės, vaizdinės, nuotolinės, išskyrimo, provokacijos ir diferencialinės.
Medicininė diagnozė yra procesas, kuriame nustatoma ligos ar fizinės būklės egzistavimas žmogaus organizme.
Norint pasiekti tikslią diagnozę, būtina rinkti ir kontrastuoti informaciją apie pacientą. Ši informacija gaunama pasitelkiant ligos istoriją, simptomus, požymius ir papildomus tyrimus.
Diagnostikos tipai pagal metodą
Norint pasiekti galutinę diagnozę, būtina surinkti pakankamai informacijos apie paciento būklę. Būtini duomenys priklauso nuo kiekvienos ligos, todėl kiekvienu atveju reikia taikyti skirtingus metodus.
Tai yra diagnozės tipai, kurie yra naudojami pagal taikomą metodą:
Klinikinė diagnozė
Klinikinė diagnozė nustatoma medicinos konsultacijoje, remiantis paciento istorijos, simptomų ir fizinio patikrinimo požymių analize.
Simptomai yra subjektyvūs ligos požymiai. Tai reiškia, kad jie yra tie, kuriuos paminėjo pacientas, tačiau gydytojas negali objektyviai patikrinti. Skausmas, nuovargis ir nerimas yra keletas pavyzdžių.
Šie požymiai yra objektyvūs ligos požymiai. Tai yra, jie visi yra tie, kuriuos gydytojas gali patikrinti stebėdamas, auscultation ar touch. Karščiavimas ar alerginė reakcija yra simptomų pavyzdžiai.
Klinikinė diagnozė prarado svarbą dėl technologijų pažangos, leidžiančios gauti tikslią informaciją apie paciento būklę.
Tačiau gydytojui išlieka svarbu nustatyti, kurie papildomi tyrimai turėtų būti atliekami.
Laboratorinė diagnostika
Laboratorinė diagnostika yra ta, kuri pasiekiama analizuojant skirtingus žmogaus organizmo skysčius ir audinius.
Tai apima kraujo, šlapimo ir išmatų, taip pat audinių biopsijų tyrimus.
Šis diagnozės tipas pagrįstas įvairiais cheminiais, bakteriologiniais ir mikroskopiniais metodais.
Svarbu nepamiršti, kad nėra 100% patikimų laboratorinių tyrimų. Paprastai patikimumo lygis pasiekia 95%.
Tai reiškia, kad laboratorinių tyrimų rezultatai visada turi būti kontrastuojami su kitais duomenimis, pvz., Požymiais ir simptomais, kad būtų patvirtinta diagnozė.
Diagnostinis vaizdavimas
Diagnostika vaizdais yra tokia, kuri leidžia vizualizuoti organizmo vidų, kad gautų informaciją apie tam tikrą būklę.
Yra įvairių priemonių ir metodų, kurie savo ruožtu gamina skirtingus vaizdų tipus. Tyrimo tipas priklauso nuo gydytojo klinikinėje analizėje pastebėtų simptomų ir nuo stebėjimo reikalaujamo organo.
Kai kurie iš šių būdų yra:
- X spinduliai
- CT nuskaito
- Magnetinio rezonanso vaizdavimas
- Ultragarsas
- Endoskopija arba laparoskopija
Nuotolinė diagnostika
Nuotolinė diagnostika arba nuotolinė diagnostika yra ta, kuri gaunama, kai pacientas nėra gydytojo akivaizdoje.
Tokio tipo diagnozė būdinga telemedicinai ir naudoja skirtingus technologinius išteklius, kad specialistas galėtų kuo tiksliau stebėti požymius ir simptomus.
Šie technologiniai ištekliai yra labai įvairūs ir gali svyruoti nuo fotografijos ar telekonferencijos, kai simptomai gali būti suvokiami vizualiai, į nuotolinės diagnostikos technologijas, tokias kaip termometrai, stetoskopai ar oksimetrai, prijungti prie kompiuterinių sistemų.
Išskyrimo diagnostika
Išstūmimo diagnozė yra ta, kuri pasiekiama panaikinus visas galimas ligas.
Ši situacija atsiranda ligoms ar sąlygoms, kuriose nėra specialaus tyrimo, patvirtinančio juos. Todėl, norint pasiekti galutinę diagnozę, būtina atmesti visas ligas, kurios sukelia tuos pačius simptomus.
Sąlyga, nustatyta diagnozuojant išskirtinumą, yra dirgliosios žarnos sindromas.
Nėra jokio specifinio testo, kad būtų galima jį aptikti, todėl, norint jį aptikti, atliekami laboratoriniai tyrimai, siekiant išvengti celiakijos, anemijos ar infekcijų.
Tokia diagnozė dažnai taikoma psichikos sutrikimams, kai būtina užkirsti kelią galimoms fizinėms sąlygoms, kad būtų galima nustatyti psichinę priežastį.
Provokavimo diagnozė
Būtent ši diagnozė pasiekiama kontroliuojant ligos epizodą. Jis taikomas tais atvejais, kai nėra laboratorinio ar vaizdo testo, kuris leistų aptikti ligą visiškai patikimai.
Dauguma alergijų gali būti aptikta naudojant šią diagnozę. Procedūra susideda iš paciento poveikio alergenui, kad stebėtų, ar įvyksta reakcija.
Pavyzdžiui, norint aptikti šaltą dilgėlinę, ant dilbio 10 minučių paliekamas ledo gabalas. Jei atsiranda patinimas, paraudimas ir niežulys, diagnozę galima patvirtinti.
Diferencinė diagnostika
Tai yra diagnozės tipas, pasiekiamas dėl minimalaus skirtumo tarp dviejų ar daugiau galimų diagnozių.
Tokia nuomonė reikalauja didelės gydytojo patirties. Tai reikalauja didelių žinių apie skirtingų ligų simptomus, skirtingus medicininius tyrimus, kurie turi būti taikomi, ir atskaitos įgūdžius.
Pavyzdžiui, skirtingų tipų epilepsija paprastai reikalauja diferencinės diagnozės. Tam būtina, kad gydytojas žinotų įvairių epilepsijos tipų apraiškas ir kad kiekvienas iš jų atliktų atitinkamus tyrimus.
Diagnostikos tipai pagal evoliuciją
Diagnostinis procesas gali turėti skirtingą evoliucijos laiką. Yra ligų arba lengvai aptinkamos ligos, kurias galima nustatyti beveik iš karto, tačiau yra ir kitų, kurie gali užtrukti metus diagnozuoti.
Dėl šios priežasties diagnozė klasifikuojama pagal jos raidą:
Pradinė diagnozė
Tai yra pirmoji gydytojo diagnozė ir paprastai remiasi tik klinikine analize.
Ši pirmoji nuomonė gali būti neteisinga, tačiau tai yra esminė, nes ji yra kito tipo analizės, kuri padeda tiksliai nustatyti ligą, pagrindas.
Dalinė diagnostika
Dalinė diagnozė yra tokia, kad turi skirtingus įrodymus, kurie ją palaiko, tačiau vis dar negali būti patvirtinti.
Galutinė diagnozė
Tai yra galutinė diagnozė, kai gydytojas pasiekė būklės ar ligos tikrumą. Yra ligų, kurios neturi nustatyti galutinio testo, todėl jos niekada nepasiekia galutinės diagnozės.
